PUBLIKACIJOS


2019-09-11

Pirmoji  Socialistinė Respublika Lietuvoje (1918-1919)


  Pranešimas konferencijoje „Socializmas ir Lietuva“, skirtos pirmosios Lietuvos Tarybų Socialistinės  Respublikos, vadovaujamos V. Mickevičiaus – Kapsuko,   100-čio jubiliejui
  Sukanka 100 metų nuo pirmosios Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos, vadovaujamos V. Mickevičiaus – Kapsuko,  paskelbimo. 2018-2019 metai Lietuvai, kaip, deja, ir kitiems buvusios Rusijos imperijos kraštams, buvo audringi.  Lietuvos teritorijoje  veikė dvi socialiai priešingos vyriausybės, kurios viena kitos nepripažino. 
  Iš esmės nei buržuazinė Lietuvos Taryba, nei V.  Mickevičiaus – Kapsuko proletarinė Vyriausybė nebuvo visiškai nepriklausomi politiniai subjektai. Taryba gavo politinę, materialinę ir karinę pagalbą iš kapitalistinės  Vokietijos, o V. Mickevičiaus Vyriausybė iš socialistinės Rusijos.

Lietuva vokiečių okupacijos laikotarpiu

  Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, iki 1915 m. pabaigos Vokietija užėmė visą dabartinę Lietuvos teritoriją.Vokiečiai pradėjo šeimininkauti griežtomis karinėmis priemonėmis.  Lietuvių  dauguma ėmė ilgėtis sugrįžtant rusų, pradėjo vokiečių nekęsti ne tik dėl rekvizijų  – priverstinių atlygintinų turto paėmimų, pyliavų – javų duoklės, kitų mokesčių, bet ir dėl to, kad vokiečių žandarai ir kitokie valdžios atstovai su vietos žmonėmis elgėsi labai išdidžiai. 
  Lietuvos politikos veikėjai Lietuvos ateities klausimus pradėjo svarstyti 1914 m. rudenį. Buvo bandoma nustatyti, ką Lietuva gali gauti iš karo. Dalis lietuvių veikėjų išreiškė lojalumą Rusijos imperijai, paskelbdami vadinamąją „Gintarinę deklaraciją“. Lietuvą okupavus Vokietijai, kita dalis persiorientavo į ją.
  1917 m. gruodžio 11 d. buvo pasirašytas buržuazinės nepriklausomybės paskelbimo aktas, kuriame taip pat buvo numatyta glaudi Lietuvos ir Vokietijos sąjunga. Šis aktas sukėlė gyventojų pasipiktinimą, nes buvo suprastas kaip Lietuvos prijungimas prie Vokietijos. Smuko Lietuvos Tarybos prestižas. Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d. 1918  m. kovo 23 d. Lietuvos nepriklausomybę pripažino Vokietija, tačiau gruodžio 11 d. akto pagrindu.

Rusijos Spalio revoliucijos įtaka

  Ligiagriačiai Spalio revoliucijos idėjų veikiami, Lietuvos darbo žmonės 1918 m. pakilo į kovą  ne tik su okupantais vokiečiais, bet  ir vietine buržuazija, už Tarybų valdžią. Lapkričio 11 d. Kompjenė paliaubos baigė karo veiksmus ir pažymėjo Vokietijos pralaimėjimą Pirmajame pasauliniame kare, nors oficialiai Vokietija dar nekapituliavo. Lapkričio revoliucija Vokietijoje pakrikdė okupantų jėgas ir sudarė palankesnes sąlygas okupuotų kraštų darbo žmonėms kovoti dėl savo išsivadavimo. Pačioje Lietuvoje buvo isteigta Lietuvos Komunistų partija (LKP).
  1918 lapkriti  Lietuvos Taryba suformavo pirmą buržuazinę vyriausybę ir paskyrė Augustiną Voldemarą jos ministru pirmininku. Tuo pat metu Lietuvos miestuose įvairios kairiosios partijos (socialdemokratai, socialdemokratai-darbininkai, Bundas, socialistai-revoliucionieriai ir pan.) ir nepartiniai organizavosi ir gruodžio pradžioje vyko rinkimai į Vilniaus Darbininkų Deputatų Tarybą, kur buvo išrinkti 96 komunistai ir jiems prijaučiantys, 60 Bundo narių, 22 menševikai ir 15 socialdemokratų.
  1918 m. gruodžio 8 d. Vilniaus  Darbinnkų Taryba suformavo Lietuvos laikinąją revoliucinę darbininkų ir valstiečių vyriausybę. Vincas Mickevičius-Kapsukas buvo išrinktas jos pirmininku ir užsienio reikalų ministru. Gruodžio 16 d. Mickevičiaus vyriausybė paskelbė manifestą, kuriuo panaikino Vokietijos okupacinę valdžią, paleido Lietuvos Tarybą ir perdavė valdžią darbininkų deputatų taryboms, bei paskelbė Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (Lietuvos TSR) įkūrimą. Šiame Manifeste buržuazinė Lietuvos Taryba tiesiai ir šviesiai buvo pavadinta „kaizerine taryba“.
  Atsakomuoju žingsniu, Lietuvos Taryba gruodžio 26 d. paleido Voldemaro vyriausybę ir paskyrė socialistų liaudininkų demokratų partijos narį Mykolą Sleževičių nauju ministru pirmininku.

Tarybų valdžios Lietuvoje reformos

  V. Mickevičiaus vyriausybes Manifestas paskelbė Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos įkūrimą, išdėstė revoliucines Tarybų valdžios priemones ekonomikos, užsienių politikos srityje, ragino darbo žmones šalinti kaizerinių okupantų valdžios organus ir kovoti prieš gresiantį naują Anglijos, Prancūzijos ir JAV imperialistų okupacijos pavojų. 
  Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir dar keliuose didesniuose miestuose įvyko pirmieji vietinių Darbininkų deputatų tarybų rinkimai. 
 Tarybų  socialistinės Lietuvos valstybės nepriklausomybę pirmoji pripažino Tarybų Rusijos vyriausybė Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko V. Lenino 1918 m. gruodžio 22 d. pasirašytu dekretu.
  V. Kapsuko vadovaujama Tarybų Lietuvos vyriausybė 1919 m. parengė ir paskelbė daugelį dekretų, kurie nubrėžė kelius naujam respublikos ūkiniam, politiniam ir kultūriniam gyvenimui kurti. Vadovaujantis tais dekrelais, buvo nacionalizuojamos stambios įmonės ir organizuojamas jų darbas visuomenės, o ne atskirų kapitalistų labui. Nacionalizuoti dvarai buvo perduoti tvarkyti žemės ūkio darbininkų komitetams.
  Tarybinė Lietuvos vyriausybė kūrė respublikos ginkluotąsias pajėgas, stiprino tarybinius organus vietose. Didelį organizacinį darbą atliko 1919 m. pradžioje įvykusi Lietuvos Komunistų parliįos II konferencija, apskričių Tarybų ir revoliucinių komitetų atstovų pasitarimas, Lietuvos Tarybų suvažiavimus, antrasis jungtinis Lietuvos Komunistų partijos ir Baltarusijos Komunistų partijos suvažiavimas, du žemės ūkio darbininkų suvažiavimai ir kiti tarybinių darbuotojų pasitarimai. 
  Visi šie renginiai padėjo daug plačiau paskleisti darbo žmonėms Tarybų valdžios idėjas, naujosios socialistinės santvarkos kūrimo patyrimą.
V, Kapsuko vyriausybė taip pat kūrė institucijas kultūrinėms vertybėms saugoti. Buvo įsteigti  Dailės, Istorijos ir etnografijos, Gamtos muziejai, organizuota archyvinių dokumentų saugojimo įstaiga. 
   Socialistinei kultūrai ugdyti tarybinė vyriausybė organizavo Lietuvos valstybinį teatrą, Vilniaus valstybinį simfoninį orkestrą, Meno akademiją. 1919 m. kovo 13 d. buvo paskelbtas V. Kapsuko pasirašytas Vilniaus universiteto atkūrimo dekretas, kuriuo buvo siekiama „sukurti šalyje kūrybinės minties židinį, apie kurį galėtų susitelkti mokslinės jėgos, sugebančios savo žiniomis ir patyrimu padėti platiesiems darbo žmonių sluoksniams pertvarkyti visuomeninį gyvenimą kūrybinių komunizmo idealų principais". Atkuriamam Vilniaus universitetui buvo perduoti senieji universiteto rūmai ir skirtas milijonas rublių organizacinėms išlaidoms.
  1919 m. pavasarį ir vasarą kontrrevoliucijos ir revoliucijos jėgų santykis Lietuvoje susiklostė pastarosios nenaudai. Nepaisant atkaklaus beveik pusę metų trukusio darbo žmonių, Raudonosios Armijos dalių priešinimosi, Tarybų valdžia Lietuvoje buvo  užgniaužta. Traukdamasis iš Vilniaus, V. Kapsukas kurį laiką buvo apsistojęs Ukmergėje, kur pasakė kalbą masiniame darbo žmonių susirinkime, pareiškęs, kad Raudonosios Armijos pralaimėjimai yra laikini, kad Tarybų valdžia Lietuvoje anksčiau ar vėliau vis tiek triumfuos.
  Tarybų Lietuvos vadovai, tarp jų ir V. Kapsukas, 1918— 1919 m. padarė ir kai kurių klaidų. Jauni Lietuvos Komunistų partijos kadrai dar nebuvo spėję pakankamai suvokti marksizmo-leninizmo teorijos darbininkų ir valstiečių sąjungos klausimu, ne visada sugebėjo praktiškai taikyti lenininę nacionalinę politiką.

Rusijos, Vokietijos ir Lenkijos faktoriai

  Vokietijos okupacinės armijos išvedimas iš Vilniaus prasidėjo gruodžio pabaigoje. Tuo pat metu Raudonoji Armija judėjo į vakarus, stengdamasi atsiimti Bresto taikos sutartimi prarastas teritorijas. 1919 m. sausio 2 d. Lenkų Komiteto pajėgos (Samoobrona) jėga paėmė valdžia Vilniuje. Lietuvos Taryba ir Sleževičiaus vyriausybė tą pačią dieną pasitraukė į Kauną. Raudonoji Armija įžengė į Vilnių sausio 5 d. ir Mickevičiaus- Kapsuko vyriausybė atstatė savo valdžią.1919m. vasario 27 d. Lietuvos TSR ir Baltarusijos TSR susijungė ir suformavo Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinę Respubliką (Litbelą). Vincas Mickevičius-Kapsukas tapo Litbelo ministru pirmininku ir užsienio reikalų ministru.
   1919 vasarą Lenkijos kariuomenė, persekiodama Raudonąją Armiją, veržėsi giliai į Litbelo teritoriją. Tuo pat metu naujai sukurta Lietuvos kariuomenė, pavaldi Lietuvos Tarybai ir Sleževičiaus vyriausybei, ėmė kontroliuoti vis didesnę centrinės ir vakarų Lietuvos dalį. Mickevičiaus vyriausybę Lietuvoje labiausiai palaikė miesto darbininkai ir kaimo samdiniai bei bežemiai valstiečiai. Lietuvos ūkininkai labiau palaikė Sleževičiaus vyriausybę, kuri pažadėjo žemę tiems, kurie ją dirba. 
  Agrarinėje šalyje, kokia tuomet buvo Lietuva, ūkininkų palaikymas buvo lemiamas faktorius. Suvokdamas ribotą paramą savo vyriausybei, Mickevičius priešinosi Lenino raginimams šaukti daugiau lietuvių į Raudonąją Armiją. Jis pasiuntė telegramą Leninui, teigdamas, kad lietuvių šaukimas į Raudonąją Armiją dar sumažintų paramą jo vyriausybei. 1919 rugpjūtį beveik visa Litbelo teritorija buvo Lenkijos ir Lietuvos Tarybos rankose. 1920 m. liepos 20 d. Rusija pasirašė taikos sutartį su Lietuvos Respublikos Vyriausybe ir Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika de jure nustojo egzistuoti.
  Taigi, antagonistinių klasinių priešingybių kova anuomet baigėsi buržuazinės Lietuvos pergale. Deja, kaip rodo istorija, amžinų pergalių ir pralaimėjimų nebūna.

Parengė M. Bugakovas

***


2019-09-11

Lietuvos Laikinosios Revoliucinės Darbininkų ir Vargingųjų Valstiečių Vyriausybės Manifestas

  Sukilusiųjų Lietuvos darbininkų ir vargingųjų valstiečių vardu, Lietuvos raudonarmiečių vardu skelbiame karinės Vokietijos okupacijos, Lietuvos Tarybos ir visų kitų buržuazinių tautinių tarybų ir komitetų valdžią nuversta.
   Visa valdžia pereina į Lietuvos Darbininkų, bežemių ir mažažemių atstovų tarybų rankas.

LIETUVOS DARBININKAI, BEŽEMIAI IR MAŽAŽEMIAI!

   Išmušo pasiliuosavimo valanda iš nepakeliamo Vokietijos okupantų jungo, nužeminimo ir skurdo. Išmušo jūsų pasiliuosavimo valanda iš amžino jungo dvarininkų, didžiųjų ūkininkų ir kapitalistų, kurie iš žmonių vargo susidėjo per praėjusią baisiąją skerdynę didžiausius turtus.
  Prasidėjo tai, kas turėjo Įvykti pasaulinio imperialistinio karo rezultatu: prasidėjo pasaulinė proletarų revoliucija, kuri griauna vieną sostą paskui kitą ir savo geležiniu kūju daužo retežius, veržiančius viso pasaulio proletariatą. 
   Po rusų caro sugriautas Austrijos-Vengrijos sostas, o paskiau ir Vokietijos. Traška ir griūva pasaulio kapitalo tvirtovės. Arti žuvimo valanda anglų- prancūzų-amerikonų imperializmo, kuris dabar laiko save viso pasaulio pergalėtoju, kaip dar neseniai tuomi didžiavosi pergalėtojas Vokietijos imperializmas.
  Galingai žengia pirmyn Pasaulinė proletarų revoliucija. Viso pasaulio buržuazija mato, kad artinasi jos galas. Savo mirtinojo priešo akivaizdoje ji organizuojasi šventon pasaulinės kontrrevoliucijos sąjungon ir įtempia visas savo pastangas, kad pirmiausia nuslopinus socialistinės revoliucijos sūkurą Rusijoje.
  Užsidegus revoliucijai Vokietijoje, dar labiau padidėjo pavojus pasauliniam kapitalui. Jis prisirengęs imtis visų priemonių, kad tik neleidus susijungti Rusijos revoliucijai su Vokietijos; dėlei to jisai ypatingą domę atkreipė į kraštus, skiriančius Rusijos Respubliką nuo Vokietijos. Geležiniu lanku jisai nutarė suveržti Rusiją ne tik iš rytų ir šiaurės, bet ir iš pietų ir vakarų, ir būtinai pasmaugti Rusijos revoliuciją, o paskui ir Vokietijos.
  Parsidavėlė Baltijos, Lietuvos ir Lenkijos buržuazija, nesitikėdama savo spėkomis pergalėti kylančią pas mus proletarų revoliuciją, daro visa, kad greičiau atvyktų anglų-prancūzų-amerikonų kareivija ir kad padėtų jai kraujo upėse paskandinti darbininkų klasę. 
  Mes žinome, ką neša šitie naujieji „liuosuotojai“ Lietuvos proletarams ir pusiau proletarams: jie neša tą patį jungą ir nužeminimą, kuriuos trys metai atgal atnešė Vokietijos „liuosuotojai“, tą patį darbininkų klasės ir sodžiaus biednuomenės grobimą, pavergimą. 
  Iš Rusijos patyrimo mes matome, kad sąjungininkų imperialistų „okupacija“ niekuomi nesiskiria nuo vokiečių imperialistų okupacijos: tas pats dvarininkų ir kapitalistų valdžios grąžinimas, tas pats darbininkų ir sodžiaus biednuomenės pavergimas, ta pati juodoji reakcija, tie patys šaudymai ir pasityčiojimai iš mūsų brolių.
  Tai privertė Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų partijos – vienintelės masinės Lietuvos proletarų partijos – Centro Komitetą imtis pačių griežtųjų priemonių, kad nukreipus slenkantįjį ant Lietuvos proletariato ir vargingųjų valstiečių mirtinąjį pavojų.
  Remdamasis valia Lietuvos darbininkų, sodžiaus biednuomenės ir raudonarmiečių, sukilusiųjų prieš okupacines valdžias ir jų agentą kontrrevoliucinę Lietuvos Tarybą ir atmetančiųjų bent kokius kontrrevoliucinius mėginimus iš anglų-prancūzų-amerikonų kapitalistų pusės įsimaišyt Lietuvos darbo minių likiman, Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų partijos Centro Komitetas paskelbė Laikinąją revoliucinę Lietuvos darbininkų ir vargingųjų valstiečių valdžią.

  Revoliucinių Lietuvos darbininkų minių vardu skelbiame:
 1. Vokietijos okupacijos valdžia Lietuvoje nuo šio laiko yra panaikinta.
 2. Kaizerinė Lietuvos Taryba su jos Ministerių taryba ir visos kitos buržuazinės tautinės tarybos ir komitetai yra panaikinti, o jų agentai beesą be Įstatymo apsaugos.
 3. Visa valdžia pereina į Lietuvos Darbininkų, bežemių ir mažažemių atstovų tarybų rankas.
 4. Neleistini jokie tautų teisių apribavimai. Visos Lietuvos tautos sulyginamos savo teisėmis. Kiekviena tauta turi teisės naudotis savo prigimta kalba valstybinėse ir visuomeninėse įstaigose.
 5. Visi Tarybos, minėtųjų antram punkte komitetų ir jų agentų įstatai, įsakymai, nutarimai, paliepimai, lygiai ir okupacinių Vokietijos vyriausybių įsakymai ir 1.1., kiek jie neliečia išimtinai vokiečių kareivių ir jų išėjimo iš Lietuvos, yra neteisėti ir neturi būti pildomi.
 6. Visi Tarybos, minėtųjų komitetų ir okupacinės vokiečių vyriausybės paskirtieji valdininkai, jeigu jie patys liuosu noru neatsisakys nuo savo vietų, turi būti tuoj suimti.
 7. Kiekvienas, kuris verčia pildyti Tarybos, buržuazinių komitetų, okupacinių valdžių arba jų agentų paliepimus, bus persekiojamas visu revoliucinių įstatų aštrumu.
 8. Visa dvarininkų, didžiųjų ūkininkų, bažnyčių, vienuolynų ir kunigų žemė, su gyvuoju ir neąyvuoju inventorium, lygiai ir visi miškai, vandens ir žemės gelmės pereina visų Lietuvos darbo minių nuosavybėn (nacionalizuojama) ir perduodama Darbininkų ir mažažemių atstovų tarybų žinion.
 9. Visi geležinkeliai, pašto* įstaigos, telegrafo ir telefono tinklai, fabrikai, bankai ir urminiai sandėliai skelbiami visų Lietuvos darbo minių nuosavybe (nacionalizuojami) ir buvusiųjų šeimininkų, valdytojų ir savininkų turi būti perduoti tarybų valdžios organams pilnoj tvarkoj, sulig tam tikrų revoliucinės darbininkų valdžios nurodymų.
* Originale: krasos. Red.
 10. Aštriausiai draudžiama išvežti iš Lietuvos ir gadinti gyvąjį ir negyvąjį inventorių, taip pat vagonus, geležinkelių įtaisymus, pašto, telegrafo ir elektros stočių turtą ir kitokį, kuris turi vertės visiems šalies gyventojams.
 11. Vietinės tarybos privalo saugoti žmonių turtą nuo išgrobstymo ir kaltininkus traukti kuo aštriausion atsakomybėn.
 12. Darbo mokestis palengva pakeliamas iki priimtųjų Tarybų Rusijoj normų.
 13. Įvedama 8 valandų darbo diena pramonėj, prekyboj ir žemės ūkyj.
 14. Visos darbininkų ir sodžiaus biednuomenės skolos kapitalistams, dvarininkams, didiesiems ūkininkams ir dvasiškiams paskelbiamos kaipo nesančios.
 15. Griebiamasi griežtų priemonių šalies ūkio gyvenimui atstatyti (transportui sutvarkyti ir 1.1.), nustatyti Lietuvos prekių mainymui su Tarybų Rusija, Vokietija ir kitomis kaimynų šalimis.
 16. Griebiamasi griežtų ir be pasigailėjimo priemonių kovoje su brangenybe ir spekuliacija, ypač pirmojo reikalo produktais.

  Statydami savo naująjį gyvenimą tais pačiais pamatais, kurie padėti Rusijos Socialistinės Federatyvinės Tarybų Respublikos pagrindan, mes ateityj eisime ranka už rankos su Tarybų Rusija ir su visomis kitomis šalimis, einančiomis socialistinės revoliucijos keliu.
  Laikinoji Revoliucinė Lietuvos darbininkų ir vargingųjų valstiečių valdžia pareiškia, kad ji pačiu griežčiausiu būdu kovos dėl socialistinės tvarkos įvykdymo Lietuvoje. Bet be energingiausios Lietuvos darbininkų minių, proletarų ir sodžiaus biednuomenės, paramos, be galutinio pergalėjimo kontrrevoliucinės buržuazijos, dvarininkų, didžiųjų ūkininkų ir jų tarnų – dvasiškijos, be pašalinimo iš Lietuvos kontrrevoliucinių okupacinių Vokietijos vyriausybių, palaikančių kaizerinę Lietuvos Tarybą ir baltagvardiečių gaujas, be pačios griežčiausios atspirties besiartinantiems naujiems mūsų laisvės smaugėjams ir naujiems mūsų pavergėjams – anglų- prancūzų-amerikoinų kapitalo tarnams, – be to nepasiseks įvykdyti esančiųjų prieš mus didžiųjų uždavinių darbo Lietuvos paliuosavimo nuo jos pavergėjų.
  Draugai darbininkai ir vargingieji valstiečiai! Mes nebe vieni jau dabartiniu momentu. Mums į talką eina keliantis revoliucinio sukilimo vėliavą viso pasaulio proletariatas. Mums užtikrinta visokeriopa darbininkų ir valstiečių Tarybų Rusijos parama. Mums skuba į talką su išplėstomis raudonomis vėliavomis mūsų broliai raudonarmiečiai, nukankintosios, dabar besiliuosuojančios mūsų Lietuvos darbininkų ir valstiečių sūnūs.
  Draugiškai, broliškai sutikit juos ir stokit į jų eiles. Bendromis pajėgomis jūs lengviau pergalėsite savo engėjus.
  Tat kelkit sukilimo vėliavą! Visi proletarai, be tautų skirtumo, prie ginklų! Visur kurkite Darbininkų ir mažažemių atstovų tarybų valdžią. Verskite savo amžinuosius engėjus! 
  Stokite į Lietuvos Tarybų Respublikos Raudonosios Armijos eiles!
  Tegyvuoja paliuosuota Lietuvos Darbininkų ir Vargingųjų Valstiečių Tarybų Respublika!
  Tegyvuoja Lietuvos Darbininkų ir vargingųjų valstiečių tarybos!
  Tegyvuoja mūsų Raudonoji Armija!
  Tegyvuoja Pasaulinė socialistinė darbininkų revoliucija!
  Tegyvuoja socializmas!

  Laikinosios Revoliucinės Lietuvos darbininkų ir vargingųjų valstiečių valdžios vardu:
Pirmininkas V. Mickevičius-Kapsukas
Valdžios nariai: Z. Aleksa-Angarietis, Kazimieras Cichovskis, Simonas Dimanšteinas, Aleksandras Jakševičius, Konstantinas Kernovičius, Svotelis-Proletaras, Aizikas Vainšteinas
Vileika, 1918 m. gruodžio 16 d.
Šaltinis: V. Kapsukas. Raštai. T. 8. V., 1966, p. 21-26.

***

2019-09-11

Partizanų teroro aukų atminimo knygą. Vilnius, „Politika“, 2011.(Įžanginis žodis)

  Terorizmas dvidešimt pirmajame amžiuje tampa viena iš aktualiausių pasaulio problemų. Civilių beginklių žmonių žudymas, visuomenės bei piliečių turto naikinimas ir grobimas žada pavirsti skaudžiausia mūsų gyvenamojo laikmečio rykšte. Nors Lietuva šiandien dar nėra atsidūrusi šio amžiaus terorizmo epicentre, mūsų inteligentijos laukia gana rimtas išbandymas – padėti pirmiausia savo visuomenei susigaudyti šios problemos labirintuose, ypač aiškinant terorizmo gilumines šaknis. Juo labiau, kad mes turime liūdną praėjusio amžiaus patyrimą po Antrojo pasaulinio karo – buvusį terorizmo siautėjimo dešimtmetį, dar tebereikalaujantį objektyvaus, nepolitizuoto vertinimo.
  Vienas iš nedaugelio lietuviškojo terorizmo tyrinėtojų Mindaugas Pocius su apgailestavimu pažymi, kad yra „problemiškas terminų „terorizmas“, „teroristiniai veiksmai“ apibrėžimas ir turinys, kadangi dėl skirtingų interesų tarptautiniuose konfliktuose daug kas nusidažo politinio reliatyvizmo atspalviu“, todėl „iki šiol nėra visiems priimtino terorizmo apibrėžimo“. 
  Šis mokslininkas linkęs pritarti Kęstučio K. Girniaus knygoje „Partizanų kovos Lietuvoje“ pateiktam terorizmo apibrėžimui: „terorizmas yra toks smurto vartojimas ar grasinimas jį vartoti, kuris tarp kai kurių gyventojų sluoksnių (t.y. aukų ir tų, kurie tikisi būti aukomis) sukelia baimę ir nerimą, siekiant kai kurių politinių tikslų“.
  Išeivijoje gyvenusio tyrinėtojo Kęstučio K. Girniaus knyga „Partizanų kovos Lietuvoje“ buvo išleista du kartus Čikagoje dar esant Lietuvoje tarybinei valdžiai, o Vilniuje fotografuotinis leidimas pasirodė tik 1990-aisiais. 
  Autorius visaip stengiasi pateisinti pokario partizanų, tuo laiku tautoje vadintų „miškiniais“, „žaliukais“, „miško broliais“, o oficialioje retorikoje – „banditais“, „buržuaziniais nacionalistais“, teroristinius veiksmus, pasireiškusius nekaltų civilių žmonių žudymu, jų turto plėšimu, sodybų deginimu. 
  Partizanams reabilituoti pasitelkiamas net toks naivus argumentas – „ko jie nedarė“: esą „jie nesistengė praplėsti savo veiklos miestuose, nevykdė atentatų prieš atsakingiausius partijos ir sovietinius darbuotojus ar kultūros veikėjus“. Po tokių „argumentų“ padaroma išvada, kad „...savo skaičiumi, pajėgumu bei teroro priemonių vartojimu partizanai neturėjo bruožų, būdingų grynai teroristinėms grupėms. Jų negalima laikyti teroristais“.
  Šiai Kęstučio K. Girniaus išvadai pritaria ir Mindaugas Pocius, nors jo knygos išvadose randame ir tokias eilutes: „Atskirų pogrindžio narių ar jų grupių teroristiniai veiksmai yra sunkūs tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, tai yra nusikaltimai žmogiškumui bei karo nusikaltimai“, o M. Pociaus cituojamą tarptautinių veikėjų bei Vakarų valstybių terorizmo sampratą irgi iš esmės patvirtina pokario Lietuvos „miško brolių“ teroristinė praktika. 
  Tą sąšauką savo prisiminimuose neakivaizdžiai pripažįsta ir vienas partizanų vadų, po mirties nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje tapęs dimisijos brigados generolu, apdovanotas 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinais, Adolfas Ramanauskas–Vanagas (ši pavardė minima 2009 metais internete Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje paskelbtame žydšaudžių sąraše, – P. M.): jis džiaugiasi, kad 1946 metais Pietų Lietuvoje vadų pasitarime net oficialiai buvo patvirtinta nauja nežmoniška teroristinė taktika – naikinti kolaboravimu įtariamus civilius žmones masiškai įvairiose vietovėse – per vieną naktį. 
  Todėl žymiai tikslesnis apibrėžimas, bet tik iki 1999 m. sausio 12 d. tinkantis pokario „miško brolių“ terorizmui įvardinti, yra tas Mindaugo Pociaus cituotasis iš „Terorizmo žinyno“: terorizmas – „politiškai motyvuotas, iš anksto apgalvotas ir tęstinis neteisėtos prievartos naudojimas arba grasinimas tokią prievartą panaudoti prieš civilius asmenis arba objektus, vykdomas antisisteminių nevalstybinių veikėjų, siekiančių per visuomenės arba atskirų jos segmentų įbauginimą pakeisti esamą sociopolitinę padėtį“. 
  Po 1999 m. sausio 12-osios, kai Vytauto Landsbergio vadovaujamas Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Įstatymą dėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos, „antisisteminių nevalstybinių veikėjų“ neteisėtos prievartos naudojimas jau tampa valstybine politika, valstybiniu terorizmu. Mat šiame Įstatyme partizanams vadovavusi Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba pripažinta „vienintele teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje“. (Vėliau, 2009 m. kovo 13 dieną, šios Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis–Vytautas atgaline data net „padarytas“ Lietuvos Prezidentu.) Vadinasi, šiandienė Lietuva nuo 1999 m. sausio 12-osios prisiėmė visišką atsakomybę ir už partizanų teroristinius veiksmus.
  
   Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje pokario partizanus dievinančių politikų, jiems patarnaujančių istorikų, teisininkų, politologų ir žurnalistų pastangomis buvo sukurta ištisa „miško brolių“ nusikalstamus veiksmus pateisinanti sistema.   Svarbiausias jos elementas – išgalvota tarybinio („sovietinio“) genocido sąvoka.   
  Tiktai tam, o ne žydų holokaustui tyrinėti buvo įkurtas gausiai valstybės finansuojamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, skirtingai nei tarptautiniuose dokumentuose praplėstas genocido apibrėžimas Baudžiamajame kodekse (99 str.); jį taikant, o tuo pačiu pažeidžiant tarptautinius teisės aktus už genocidą teisiami buvę tarybiniai aktyvistai.
  Tarptautiniuose teisės aktuose genocido apibrėžimas – be „sovietinio genocido“. Į jį, skirtingai nei Lietuvoje, neįtrauktas politinių ir socialinių grupių naikinimas. 
  1948 m. Jungtinių Tautų konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį genocidu laikomas toks elgesys, kuriuo visiškai arba iš dalies siekiama sunaikinti nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. Lygiai taip pat genocido sąvoką apibrėžia ir Tarptautinio baudžiamojo Romos statuto, priimto 1998 m. liepos 17 d. Jungtinių Tautų diplomatinėje įgaliotųjų atstovų konferencijoje, 6 straipsnis, todėl neturi pagrindo lietuviškųjų „sovietinio genocido“ kūrėjų teiginys, kad 1948 metais politinių ir socialinių grupių naikinimas nepateko į genocido sąvoką tik dėl vienos TSRS – autoritetingos antihitlerinės koalicijos partnerės – vykdyto spaudimo. Kas gi įgaliotuosius atstovus „spaudė“ 1998 metais, kai TSRS jau nebebuvo?
  Nepolitizuoti Lietuvos istorikai, kuriuos šiandien galime ant pirštų suskaičiuoti, mūsų politikų norą „sovietiniu genocidu“ pateisinti „miško brolių“ terorą vadina istorijos politizavimu. 
  Vienas jų, prof. Liudas Truska, šitaip atsakė žurnalistui į klausimą apie konservatoriškos valdžios naujausias pastangas kriminalizuoti TSRS „nusikaltimų menkinimą“: „Kalbama apie sovietinį genocidą. Štai buvau Genocido aukų muziejuje – ten apie žydų holokaustą labai mažai užsimenama, daugiausia dėmesio skiriama sovietų vykdytam genocidui. Bet aš nematau sovietinio genocido – už tai, kad visame pasaulyje genocidas apibrėžiamas kaip sąmoningas, masiškas fizinis žmonių naikinimas dėl jų rasės, tautybės arba religijos. Lietuvoje tokio net ir Stalino laikotarpiu nebuvo. Trėmimai į genocido sąvoką neįeina“.
  Neįeina, tai reikia „įvesti“. Po 1998 m. balandžio 21 d. Seime priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo“, kai genocido nusikaltimo sudėtyje atsirado naujos – socialinės ir politinės – grupės, kai sugriežtinta atsakomybė už tokio genocido organizavimą bei vadovavimą jam, tuo pagrindu nuteisti keli pokario trėmimuose dalyvavę senukai, o dabar įsilingavo teismo procesas net prieš buvusį pirmąjį nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vidaus reikalų ministrą Marijoną Misiukonį, kartu su dar trimis buvusiais saugumiečiais apkaltintą genocidu sunaikinant bene paskutinį pokario partizaną Antaną Kraujelį–Siaubūną.
  Antano Kraujelio gyvenimo ir jo pagerbimo po mirties istorija iš dalies simbolizuoja pokario partizaninį judėjimą ir valstybės požiūrį į jį. 1946–1947 metais A. Kraujelis – partizanų ryšininkas, vėliau – partizanas. Žuvus ar pakliuvus į saugumiečių rankas ginklo broliams, aktyviai veikė iki 1965 metų kovo. Nusišovė, saugumiečiams apsupus svainio namus, kuriuose po krosnimi turėjo įsirengęs slėptuvę. 
  1997 metais A. Kraujeliui (po mirties) suteiktas teisinis kario savanorio statusas, 1998 metais – vyresniojo leitenanto laipsnis, tais pačiais metais jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu. Prie namo, kuriame nusišovė A. Kraujelis, atidengtas paminklinis akmuo. Utenoje kasmet rengiamas tarptautinis jaunučių beisbolo turnyras šiam partizanui atminti. 
  Mitinguose minint A. Kraujelio mirties metines dalyvauja net krašto apsaugos ministrė, kariuomenės vadas, ragindami jaunimą sekti drąsaus partizano pavyzdžiu. 
  Marijono Misiukonio, beje, už nuopelnus Lietuvai 2000 metais apdovanoto Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, ir kitų Antano Kraujelio apsupimo operacijoje dalyvavusių pareigūnų teisme išaiškėjo ir kita – jau Siaubūno – gyvenimo pusė. 
  Šioje byloje yra duomenų, kad jis žudė beginklius civilius asmenis ar dalyvavo juos žudant, pats nužudė nėščią moterį jos vaikų akivaizdoje. Anot teisiamojo, tada Anykščių rajono valstybės saugumo darbuotojo M. Misiukonio, Kraujelis yra nužudęs aštuonerių metų mergaitę ir dar daug visiškai nekaltų civilių žmonių, iki savo mirties plėšikavo. Prieš nusišaudamas nušovė savo slėptuvės šeimininką ir du milicininkus.
  Pasirodo, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras turi duomenų apie Antano Kraujelio nužudytus beginklius civilius žmones, tačiau tai nesutrukdė suteikti Siaubūnui kario savanorio statusą, pristatyti jį aukštiems valstybiniams apdovanojimams. 
  Tai visuomenei paskelbė Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs 1993–1998 metų Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento generalinis direktorius Jurgis Jurgelis. 
  Jis išaiškino, kad Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centras 1999 m. vasario 17 d. net išsiuntė Utenos prokurorui raštą apie Siaubūno piktadarybes. Rašte tvirtinama, kad jis yra nužudęs ar dalyvavęs nužudant dvylika civilių asmenų. Didesniąją dalį nužudė asmeniškai Siaubūnas. Iš keturių tris moteris nušovė jis, dvi iš jų – nėščias. Iš viso buvo nušauta dešimt asmenų, o vienas užmuštas metaliniu akėčių strypu, kitas sužeistas ir po to pribaigtas mediniu kuolu. Minimi ir konkretūs Siaubūno plėšikavimai. Todėl visiškai nesuprantamas buvusios ilgametės Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovės, o dabar – Seimo narės Dalios Kuodytės toks paaiškinimas žurnalistui: „Vyko karas, o kare visada būna aukų, tarp jų ir nekaltų. Taigi buvo visko ir iš partizanų pusės, tačiau kiekvieną atvejį reikėtų nagrinėti labai atidžiai“. Tačiau jeigu „atidžiai“ yra nagrinėjama tik tam, kad būtinai išteisinti beginklių civilių žmonių žudikus ir iškelti juos ant pjedestalo, – toks nagrinėjimas tik dar labiau supriešina Lietuvos žmones. 
  Anot Jurgio Jurgelio, „iškeliant smurtą (smurtautojus) kaip partizaninio karo vėliavą, yra pažeminamas pats partizaninis karas“.
  Šiandien dar neaišku, kuo pasibaigs kaltinamų genocidu Marijono Misiukonio ir dar trijų Antano Kraujelio–Siaubūno persekiotojų baudžiamoji byla, tačiau bekompromisė Nepriklausomybės Akto signataro Jurgio Jurgelio, kitų inteligentų pozicija bei argumentuoti nekonjunktūrinės žiniasklaidos straipsniai, matyt, privers pradėti mąstyti ir dalį teisininkų, ir dalį politikų. Tokių požymių jau esama: Panevėžio apygardos teismas bandė pateikti, o 34 Seimo narių grupė birželio mėnesį ir pateikė Konstituciniam Teismui prašymą išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje traktuojama genocido sąvoka neprieštarauja Konstitucijai. Tikėkime, kad tai – ne artėjančių Seimo rinkimų akcija.
  Tačiau genocido pokario metais visgi būta, tik ne „sovietinio“. 20 metų tyrinėjęs Lietuvos partizanų kovą su kolaboravimu 1944–1953 metais, Istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Mindaugas Pocius jau minėtoje knygoje „Antroji mėnulio pusė“ to genocido apraiškoms yra paskyręs ištisą poskyrį „Kolonistų naikinimas“. Iš cituojamų partizanų vadų įsakymų gyventojams ar rinktinėms aiškėja sąmoningas, bet plačiai neviešinamas noras išnaikinti visus kitataučius. Esą net partizanų naujokai ar „menkai paslaptį laiką kovotojai neturi žinoti, kad tai daroma siekiant sulaikyti Lietuvos rusifikaciją, kolonizaciją ir kolektyvizaciją. Jiems paaiškinti, kad taip naikinami agentai, siekią palaužti mūsų pasipriešinimą“. 
  Tarp daugelio nelietuvių naikinimo aktų čia minimas Algimanto apygardos būrių, vadovaujamų A. Slučkos, naktinis antpuolis netoli mano tėviškės, kai 1947 m. rugpjūčio 9 d. Troškūnų valsčiaus Vašuokėnų dvare buvo nužudyta 20 tarybinio ūkio darbininkų ir jų šeimos narių (iš jų 6 vaikai ir nepilnamečiai). Visi žuvusieji buvo rusai, išskyrus vieną ten gyvenusių lietuvių šeimų, – matyt, nenorint palikti liudininkų. 
  Todėl visiškai logiška Mindaugo Pociaus išvada, kad „partizanų vykdytos kolonistų naikinimo akcijos turi sunkaus tarptautinio humanitarinės teisės pažeidimo (genocido nusikaltimo) požymių“.
  Lietuvos kaimui nebroliškų „miško brolių“ dievintojai–mitų kūrėjai po nepriklausomybės atkūrimo kartu su „sovietiniu genocidu“ išmetė dar vieną gelbėjimosi ratą pokario teroristams. Esą, didžiąją dalį neginkluotų civilių kaimo gyventojų išžudė ne partizanai, o persirengę tarybiniai saugumiečiai ar liaudies gynėjai, vadinami „stribais“. 
  Mitų kūrėjų tvirtinimu, čia ypač „pasidarbavo“ iš agentų smogikų sudarytos specialios grupės, vaizduojančios laisvės kovotojus. Vienas iš partizanų teroro neigėjų Rimantas Jokimaitis, beje, dirbantis Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijoje vyresniuoju specialistu, kritikuodamas kitaminčius net pateikia pavardę partizano, kuris suimtas užsiverbavo į tokią specialią grupę ir dalyvavo šeimų žudynėse. Esą tai jam papasakojusi „šviesaus atminimo Nijolė Gaškaitė“, kuri tvirtinusi, kad ir atitinkamų dokumentų esama. Kur, kokie tie dokumentai, – nenurodo.
  Panašiais „argumentais“ remiasi ir Vilmantas Krikštaponis, anksčiau kairumu garsėjusiame laikraštyje „Opozicija“ ta tema išspausdinęs nemažą straipsnį. Aprašydamas Šiaulių valsčiaus Bridų kaimo ūkininkų Jokubauskų šeimos tragediją 1946 metais, jis remiasi likusios gyvos buvusios trylikametės Adelės Jokubauskaitės-Bekasovienės prisiminimais. 
  Esą ji po daugelio metų išaiškinusi vieną iš žudikų, o jos vyras, „prisistatęs saugumiečiu, jį išklausinėjo“ ir „šis prisipažino dalyvavęs žudynėse“. Vėliau buvęs „stribas“ (dabar jau miręs) įvardina dar kelis žudikus, kuriems „ir plaukas nuo galvos nenukrito“. Vienas jų net dirbo... Raseinių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju. Kažkas iš fantastikos srities, kaip ir kita Vilmanto Krikštaponio papasakota istorija apie Šaulių apskrities Gruzdžių valsčiaus Laumakių kaimo ūkininkų Rimdžių sodyboje išžudytus Velykų švęsti susirinkusius kaimiečius. 
  Esą partizanų pėdsaką tose skerdynėse paneigia Joniškio rajono laikraštyje „Sidabrė“ 1996 m. išspausdintas straipsnis, kurio autorius „rėmėsi buvusiu KGB archyvu“. Tik toks abstraktus „argumentas“, o išvada pritrenkianti: žudė majoro A. Sokolovo organizuotas smogikų būrys iš perverbuotų partizanų!
  Laikraščio „Opozicija“ skaitytojai – V. Krikštaponio oponentai piktinosi tokia straipsnio autoriaus pozicija, papasakojo dešimtis „miško brolių“ teroristinės veiklos istorijų, citavo pačių partizanų prisiminimus. Vertingi yra iš knygos „Lietuvos partizanų Tauro apygarda“ pacituoti rinktinių vadų įsakymai, kurių vieną iš daugelio, pasirašytą Tauro apygardos vado Antano Baltūsio–Žvejo, beje, vokiečių okupacijos metais buvusio Pilviškių policijos viršininku, o 1943 metais saugojusio Maidaneko koncentracijos stovyklą, verta pakartoti (kalba netaisyta, – P. M.): „LLK Tauro Apygarda, Rinktinių vadams, ĮSAKYMAS Nr. 1, 1947 metų vasario mėn. 10 d. 
(...) visiems Rinktinių vadams įsakau:
a) už kiekvieną išvežtą lietuvį ir šeimą sunaikinti ne mažiau kaip vieno bolševiko šeimą, sunaikinti visus šeimos narius;
b) jei bus įmanoma – visus pakarti nešaudant; (...).
  Ir jokių V. Krikštaponio minimų „teismų nuosprendžių“!
Bene rimčiausias pokario partizanų veiklos tyrinėtojas Mindaugas Pocius pripažįsta esantį „dominuojančioje istoriografijoje ir viešojoje opinijoje“ mitą, „kad šeimų žudynės – agentų smogikų darbas“. Anot mokslininko, „specialiosioms grupėms niekada nebuvo keliamas uždavinys naikinti civilių šeimas, kad būtų sukompromituoti partizanai. Neaptikta jokių svarių įrodymų, dokumentų, įtikinančių, kad siekiant visuomenę nuteikti prieš partizanus, saugumiečių įsakymu smogikai specialiai būtų sušaudę visai niekuo dėtą šeimą“.   
  Reikia būti visiškai susipykus su loginiu mąstymu ar net su sveiku protu, kad tarybinės valdžios atstovams prikergti jų pačių remiamų mažažemių valstiečių, naujakurių, kolūkiečių, mokytojų, klubų–skaityklų vedėjų, apylinkių tarybų darbuotojų, deputatų žudymą, nors neatmetama galimybė, kad kartu su apsuptais ir sunaikintais partizanais galėjo žūti ir viena kita jų rėmėjų šeima.        Galėjo būti ir specialiųjų grupių narių pavienių savivalės aktų, tačiau pagrindinė nužudytų beginklių civilių žmonių masė – partizanų teroro aukos.
  Ne mažesnė polemika iki šiol nenutyla ir dėl pokaryje nužudytų žmonių skaičiaus. Partizaninių mitų kūrėjai, suprasdami, kad nepavyks terorizmu kaltinamų „miško brolių“ paversti visiškais angelais, stengiasi kiek įmanoma mažinti jų nužudytų beginklių civilių žmonių kiekį. 
  Dar 1991-aisiais, vos atkūrus nepriklausomybę, Arvydas Anušauskas, tada Lietuvos istorijos instituto mokslinis bendradarbis, o dabar parlamentaras, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, kibo į atlapus tuometės LKP(TSKP) Ideologinio skyriaus vedėjui prof. Juozui Jermalavičiui dėl „miško brolių“ nužudytų civilių žmonių skaičių klastojimo. 
  A. Anušausko nuomone, J. Jermalavičiaus paskelbtas bendras nužudytųjų skaičius – 25 108 – yra sąmoningai padidintas, kaip ir skaičiai pagal atskiras aukų kategorijas – 19 712 valstiečių ir jų šeimų narių, 509 darbininkai, 4887 tarnautojai. Esą „tokiam aukų skaičiui jokių archyvinių duomenų nėra. Yra tik žinoma, kad archyvuose yra duomenys, patvirtinantys apie 18 500 žmonių“, bet ir jų „negalima vartoti be išlygų“. 
  Straipsnio autorius pateikia Lietuvos istorijos instituto padaryto 8500 žuvusiųjų statistinio apibendrinimo palyginimą su J. Jermalavičiaus duomenimis ir randa „kuo aiškiausiai matomą kryptingumą“: „valstiečių skaičius padidintas 2,46 karto, darbininkų – 1,7 karto, o tarnautojų sumažino 1,25 karto, nes stribai ir kariškiai pateko į valstiečių ir darbininkų sluoksnius, kurie iš savo pusės buvo dar labiau išpūsti, kad parodytų aštrią „klasių kovą“.
  Kiti mokslininkai, atkurtos nepriklausomybės metais tyrinėję pokario rezistencijos problemą, tarp jų – ir Mindaugas Pocius be išlygų priima Arvydo Anušausko apibendrinimus. 
  Pociaus nuomone, „J. Jermalavičius pateikė išsamius, bet visiškai išgalvotus nukentėjusių žmonių skaičius. Toks preciziškas aukų skaičiavimas savaime kėlė didelių abejonių. Vėliau buvo įrodyta (minimas čia cituotas A. Anušausko straipsnis, – P.M.) šiuos skaičius esant suklastotus“. Tik M. Pocius dar labiau sumažina „miško brolių“ aukų skaičių – iki 14 330 žmonių. 
  Iš to skaičiaus atmetus nužudytus „sovietinių represinių struktūrų“ atstovus, „pasipriešinimo dalyviai per antpuolius mirtimi nubaudė apie 11,5 tūkstančio kolaboravimu kaltintų gyventojų ir jų artimųjų, iš jų apie 9,3 tūkstančio civilių ir maždaug 2,2 tūkstančio partinių bei sovietinių aktyvistų (pareigūnų)“. Tais skaičiais verta suabejoti, vėliau paaiškinsime – kodėl. 
  Atskirai norėtųsi pakalbėti apie kūdikių ir nepilnamečių žudymą. A. Anušauskas pripažįsta, kad J. Jermalavičiaus statistikoje „vaikų skaičius (...) beveik tikslus ir galima spėti, kad tai susiję su tuo, kad šeimų žuvimas buvo pakankamai tyrinėtas ir kiekviena proga priskiriamas „buržuaziniams nacionalistams“ (...). (Pagal J. Jermalavičiaus duomenis, kartu su tėvais buvo nužudyti 52 kūdikiai ir 993 paaugliai iki 16 metų). 
  M. Pocius minėtoje savo knygoje šeimų žudymo problemai paskiria ištisą poskyrį, tačiau nužudytų vaikų skaičių pateikia remdamasis tik teoriniais apskaičiavimais – esą „iš viso pokario metais Lietuvoje žuvo ne mažiau kaip 300 vaikų ir nepilnamečių iki 18 metų“. Tačiau ir gerokai sumažintas šis skaičius susilaukė negailestingo oponentų puolimo. Jau minėtasis Rimantas Jokimaitis meta net tokį „argumentą“: jis kalbinęs „daugybę partizanų veiklą iš arti stebėjusių žmonių, ryšininkų“ ir „visi jie sakė neprisimeną tokio įvykio, kad koks vaikas būtų nužudytas už tėvų nuodėmes“. Jei esą buvę nužudyti, tai tikriausiai „nepilnamečiai stribukai“. 
  Nedaug trūksta, kad „miško brolių“ nužudytus kartu su tėvais jų kūdikius pavadintume „užkietėjusiais kolaborantais“!
  Mitų oficialiojoje istoriografijoje kūrėjai, stengdamiesi dirbtinai sumažinti pokario terorizmo mastą, dažnai pasitelkia dar vieną „pritrenkiantį argumentą“. Esą prasidėjus Atgimimui – paskutiniais tarybinės valdžios Lietuvoje metais – imta kaip niekad anksčiau klastoti pokario metų istoriją. Tada esą atsiradę ir dvigubai padidinti teroro aukų sąrašai. 
  Jau nebeprisimenama šiandien, kad partizanų dievinimas Atgimimo metais, paminklų jiems statymas, jų palaikų ieškojimas kartu su tarybinio trėmimų genocido paskelbimu buvo pasiekęs savo apogėjų. Ant to „arkliuko“ į politiką išjojo ne vienas šiuolaikinis demagogas. 
  Paskutinius metus gyvuojančiai tarybinei valdžiai teko (labai pavėluotai!) pakeisti nusistovėjusią partinės vadovybės taktiką – neeskaluoti pokario žudynių, nebepriešinti Lietuvos žmonių. 
  1988-aisiais, praėjus trisdešimt penkeriems metams po partizaninio pasipriešinimo sunaikinimo, pirmą kartą rimtai imta galvoti apie pokario teroro aukų Atminimo knygos išleidimą (anksčiau serijoje „Faktai kaltina“ buvo išleistos tik kelias apskritis liečiančios panašaus pobūdžio knygelės). Vykdydama LKP CK Propagandos ir agitacijos skyriaus nurodymą, Partijos istorijos instituto prie LKP CK direktorė Vanda Kašauskienė Centro komitetui 1988 m. birželio 23 d. parašo teikimą „Dėl buržuazinių nacionalistų socializmo kūrimo metais nužudytų žmonių Atminimo knygos išleidimo“. Jame yra tokios eilutės: „(...) LTSR valstybės saugumo komiteto darbuotojų sudaryta kartoteka apie buržuazinių nacionalistų nužudytus žmones (joje pateikiami duomenys apie 25 108 žuvusiuosius) (prisiminkime – lygiai tiek, kiek nurodo prof. J. Jermalavičius, – P.M.) yra pagrindas mokslo tiriamajam darbui. 
  Kartoteka sudaryta remiantis operatyvine Valstybės saugumo organų informacija. Pažymėtina, kad į nurodytą žuvusiųjų skaičių įeina ir kovose žuvę kariškiai, liaudies gynėjai, milicininkai, valstybės saugumo organų darbuotojai. Kortelės užpildytos rusų kalba, kartoteka sudaryta rusiškos abėcėlės tvarka.        Kiek teko pastebėti, istorikai nesiremia šia kartoteka. Kodėl? Jei jos nebėra, tai kur ji galėjo dingti? „Buržuazinių nacionalistų“ nužudytų žmonių kartotekos į Maskvą tikrai neišvežė. Tai – ne „dėdulių“ ar kitų tarybinio valstybės saugumo agentų bylos.
  Ruošiant šią knygą pavyko rasti du solidžius sąsiuvinius, remiantis ta kartoteka parengtus jau lietuvių kalba, išspausdintus mašinėle ir skirtus Atminimo knygai.    Gauti sąrašai mūsų buvo panaudoti (šaltinis – Valstybės saugumo komiteto archyvas – VSKA). Ar suspėtas parengti tų dviejų sąsiuvinių tęsinys – nepavyko išaiškinti.
  Kodėl visuomeniniais pagrindais, be jokios valstybės paramos nusprendėme vis tiktai išleisti Atminimo knygą? Ilgus metus rengę valdžiai oponuojantį laikraštį „Opozicija“, mes kaip niekad skausmingai pajutome tą didžiulę skriaudą, kurią tebejaučia tūkstančiai Lietuvos žmonių, pokario metais nukentėjusių nuo „miško brolių“ rankos: netekusių tėvų, brolių, seserų, kitų artimųjų, sužalotų fiziškai ir moraliai suluošintų, praradusių sudegintus namus, kitą turtą.  
  Lietuvos Respublikos Seimui 1997 metais priėmus Įstatymą dėl asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso, partizanų teroro aukos jame buvo visiškai pamirštos. Nukentėjusiais pripažinti tik tremtiniai, politiniai kaliniai, įvairių represinių struktūrų aukos.  
  Todėl mes ir nusprendėme pagaliau išleisti partizanų nužudytų beginklių civilių žmonių Atminimo knygą, kuri nors šiek tiek sumažintų nuo partizanų nukentėjusiems žmonėms jų skausmą ir galbūt „priverstų Seimo narius suteikti toms teroro aukoms nukentėjusių piliečių statusą“. Iš įvairių šaltinių surinkę ir parengę pirminius „miško brolių“ aukų sąrašus, 2006 metais pradėjome juos spausdinti ir pusantrų metų spausdinome laikraštyje „Opozicija“, kad nužudytųjų artimieji, radę netikslumų, praleistų pavardžių, galėtų patikslinti ir papildyti.
  Neaišku, kiek tie pradėti spausdinti sąrašai padėjo, tačiau 2007 m. birželio 28 d. Seimas priėmė „Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso Įstatymo“ naują redakciją. To Įstatymo 7 straipsnyje „Kiti nuo okupacijų nukentėję asmenys“ atsirado ir nukentėję „partizaninio karo aplinkybių nulemtų veiksmų metu“. „Visiškai neaiškaus turinio frazė, – ironizuoja Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Jurgelis. – Gal tai asmenys, kurie karo metu grybavo, uogavo ar šiaip vaikštinėjo po mišką ir juos atsitiktinai kliudė pasiklydusi partizaninio karo kulka. O gal asmenys, kurie kur nors užlipo ant partizanų ar stribų padėtos minos. Bet kai išžudoma šeima, ar tai karo veiksmų aukos?“ 
  Buvęs Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius teigia nesuprantąs, kodėl Įstatymo leidėjai pabijojo aiškiai išreikšti savo mintį ir pasakyti, kad tai civiliai, niekuo nenusikaltę asmenys (...). Juk Įstatyme kiti nukentėjusieji (tremtiniai, kaliniai, rezistentai ir pan.) apibrėžti labai aiškiai“. Ko čia nesuprasti – tokia yra valstybės politika! Partizanų nužudyti žmonės ir šiandien laikomi antrarūšiais. Tai įsitikina tie jų artimieji, kurie Genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijoje bando gauti nukentėjusiojo teisinį statusą pagal tą, anot Jurgio Jurgelio, pataisyto Įstatymo „kalambūrišką sakinį“. Čia labai lengva pritaikyti Įstatyme numatytus „saugiklius“, kad negautum net to beverčio „nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso“ ženklelio. Gal todėl „žmonės kreipiasi itin nedrąsiai“, gal todėl „net pasako, kad prisibijo?..“ 
  „Miško brolių“ teroro aukų artimųjų baimė yra visiškai pagrįsta. Pasižiūrėkite, su kokia neapykanta anoniminiai „patriotai“ interneto portaluose puola blaiviau mąstančius istorikus. Ir Mindaugą Pocių, ir Liudą Truską, ir kitus. Štai tik keletas internautų „auksinių minčių“ po profesoriaus Liudo Truskos pamąstymų apie pokario žudynes ir „sovietinį genocidą“: „…tokiems išgamoms ne vieta aukštojoje mokykloje“; „…už partizanų šmeižimą reikėtų sodinti“; „…pokario metų kulipka jam būtų per didelė garbė“; „Maskvos užsakytas straipsnis“; „…ne istorikas, o ruskių subinlaižys – lauk tokį išgamą iš Lietuvos!..“
  Čia tik dalis lietuviškųjų „demokratų“ išvemto purvo, – bjauriausių jų epitetų net necitavome! Liūdniausia, kad didžioji tų keikūnų dalis – jaunimas, nematęs gyvo „miško brolio“, o neapykantą kitaminčiams išsiugdęs jau nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Nenuostabu – turėjome „talentingų“ tokios valstybės politikos formuotojų, kaip, pavyzdžiui, Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Patackas, kuris kitą signatarą – Jurgį Jurgelį – už blaivesnes mintis apie pokarį net pavadino „idėjiniu stribu“.
  Didelė dalis šioje partizanų teroro aukų Atminimo knygoje spausdinamų sąrašų parengti daugiau kaip prieš penkmetį, kai buvo dar neribojamas priėjimas prie Lietuvos ypatingojo archyvo pokario metų dokumentų. 2007 metais Lietuvos Vyriausybė patvirtino Priėjimo prie Nacionalinio dokumentų fondo ypatingosios dalies ribojimo ir naudojimo taisykles, todėl nuo to laiko net „partizanų ir tremtinių metraštininkas Romas Kaunietis“ negali susipažinti su dalimi pokario rezistencijos archyvų be specialaus rašytinio Valstybės saugumo departamento sutikimo. Mat kai kuriuose dokumentuose „yra agentūrinės operatyvinės informacijos, atskleidžiančios asmenį, slapta bendradarbiavusį su SSSR specialiosiomis tarnybomis ir įrašytą į prisipažinusių asmenų įskaitą (...). 
  Kitaip sakant, gavusį viduramžišką indulgenciją – nuodėmių atleidimo liudijimą.
  2006–2007 metais laikraštyje „Opozicija“ spausdinti partizanų nužudytų piliečių sąrašai po kelerių metų gerokai pakito. Be jau minėtų dviejų solidžių sąsiuvinių iš buvusio Valstybės saugumo komiteto kartotekos, gauta nemažai rajonų kraštotyrininkų sudarytų sąrašų, pokaryje nukentėjusių Lietuvos žmonių papildymų, bet ir dabar ne visus nužudytuosius pavyko užfiksuoti. Beje, iš pirminių sąrašų išbraukėme ne tik mūšiuose su „miško broliais“ žuvusius kariškius, liaudies gynėjus, saugumiečius, bet ir nužudytus iš pasalų šiuos kovojančios pusės atstovus. Nors publikuojami sąrašai kiek įmanoma buvo tikslinami, galimi pirminiuose šaltiniuose buvę ir dabar likę kaimų vietovių ir pavardžių iškraipymai, nes pokario metų archyvinė medžiaga daug kur pildyta ne lietuvių. Dėl tų netikslumų iš anksto atsiprašome.
  Ši Atminimo knyga – tai ne tik kuklus paminklas visoms pokario metų beginklių civilių žmonių aukoms. Tai ir kaltinamasis aktas Lietuvos valdžiai, pokario terorizmą pavertusiai valstybine politika. Knygos pagrindu – mūsų išrinktų europarlamentarų iniciatyva – ši problema turėtų būti analizuojama net Europos Sąjungos lygmeniu: ar dar yra kita tokia Europos valstybė, kurioje terorizmas (perfrazuojant Jurgio Jurgelio mintį) būtų iškeltas kaip partizaninio karo vėliava?   
  Jei Lietuvos teisinė sistema korupciniais ir kitais neleistinais ryšiais nebūtų susijusi su vykdomąja ir įstatymus leidžiančiąja valdžia, po to, kai valstybė prisiėmė visišką atsakomybę už partizanų teroristinius veiksmus, – jų aukų artimieji lengvai galėtų prisiteisti kompensacijas už nužudytą nekaltą žmogų, sudegintus namus ir „miško brolių“ nusavintą turtą.
  Dar ir dabar, po daugiau kaip pusės amžiaus, nevėlu siekti teisingumo. Pritariant pakruojiečių, įkūrusių draugiją „Atmintis“, iniciatyvai, visuose miestuose ir rajonuose reikėtų suburti žmones, renkančius medžiagą apie teroristų siautėjimą karo ir pokario metais. Atminimo knygos turėtų būti išleistos kiekviename mieste, kiekviename rajone! Galėtų susikurti ir respublikinė „Atminties“ organizacija, ginanti teroro aukų artimųjų teises, šventai sauganti nužudytų beginklių civilių Lietuvos žmonių atminimą.

Povilas Masilionis






























Komentarų nėra:

Rašyti komentarą